Antrojo pasaulinio karo metai nacių okupuotoje Baltarusijoje šešiolikmetis vaikinukas Fliora išeina į mišką partizanauti. Jis dar visai vaikas, bet jo užmojis aiškus ir paprastas – nugalėti priešą. Pamatęs karo žiaurumus, praradęs artimuosius, norėdamas atkeršyti už visą kaimą, vaikinas ne tik subręsta, suvyriškėja, bet ir… pasensta. Pražyla ir susiraukšlėja. Filmas apie tai, kaip karas sunaikina žmones ne tik fiziškai, bet ir psichiškai.
Amerikos karinių oro pajėgų lakūnui Krisui Burnetui labai trūksta veiklos ir jis nori palikti nuobodžią misiją Bosnijoje. Jungtinių Valstijų jūrų pėstininkai ir pilotai šiame kare vien tik žaidžia kamuoliu arba skrenda fotografuoti apylinkių. Tačiau Kalėdų rytą, išskridę apsižvalgyti, lakūnai nufotografuoja tai, ko niekas neturėjo matyti – masinę kapavietę. Kiek nukrypusį nuo įprasto kurso lėktuvą serbai numuša. Abu lakūnai lieka gyvi, tačiau Krisui išėjus kviestis pagalbos, jo sužeistą draugą serbų kariai nušauna. Pradeda medžioti ir Krisą. Priešo užnugaryje, medžiojamas nuožmaus smogiko Krisas privalo žūtbūt nusigauti pas saviškius.
Kalbėdami apie karo filmus, kritikai visuomet pamini Lewiso Milestono šedevrą sukurtą dar 1930-aisiais metais. Tuomet gimė geriausia Eriko Marijos Remarko romano „Vakarų fronte nieko naujo“ ekranizacija, iki šiol laikoma viena geriausių karo dramų. Jauno idealisto Polio Boimerio trumpo gyvenimo istorija tapo aistringu kaltinimu militaristinei politikai ir tobulai įkūnijo Pirmojo pasaulinio karo apkasuose pražudytos „prarastosios kartos“ atminimą. Organizuodami filmavimus kino studijos „Universal“ vadovai negailėjo lėšų nei karo scenoms, nei moderniausioms tų laikų technologijoms. Šiais laikais šis senas, bet nepasenęs Lewiso Milestono filmas laikomas karinės dramos etalonu. Filmas apdovanotas dviem pagrindiniais tų metų Oskarais: už geriausią metų filmą ir režisūrą.
Prieš dešimt metų Ruandoje įvyko vienos baisiausių žudynių žmonijos istorijoje. Modernių komunikacijos priemonių ir visą parą transliuojamų žinių amžiuje šių įvykių kitos pasaulio šalys beveik nepastebėjo. Vos per tris mėnesius buvo žiauriai nužudyta milijonas žmonių. Šie šiurpūs įvykiai ir meilė šeimai įkvepia paprastą žmogų parodyti nepaprastą drąsą – išgelbėti daugelio pabėgėlių gyvybes. Polas Rusesabagina yra belgų penkių žvaigždučių viešbučio vadovas. Jo žmona – buvusi medicinos sesuo, o dabar auklėja vaiką. Pats Polas – hutų kilmės. Šis vyras yra labai gerbiamas aplinkinių. Jeigu žmonėms reikia pagalbos, jie skuba pas Polą. Prasidėjus konfliktui Polas nori žūtbūt apsaugoti savo šeimą. Sukrėstas masinių žudynių, jis ryžtasi drąsiam žingsniui – savo viešbutį paverčia pabėgėlių stovykla ir slepia ten net 1200 pabėgėlių, kuriuos gina nuo įtūžusių jų priešininkų. Savo kilniaširdžiu poelgiu Polas įrodė, kad ir vienas lauke karys.
Filmas paremtas tikrais įvykiais. Veiksmas vyksta japonų-kinų karo metu. Pagrindinis veikėjas, amerikietis karstadirbys Džonas, atvyksta į katalikų bažnyčią. Nankine paruošti dvasininką laidotuvėms. Atvykęs jis pamato esąs vienintelis vyras vienuolyno mokinių mergaičių ir gretimo viešnamio prostitučių tarpe. Karinių veiksmų epicentre jis apsimeta dvasininku ir bando išgelbėti abi moterų grupes nuo japonų armijos įsiveržimo ir žiaurių pasekmių...
Kultinis ukrainiečių ir lenkų filmas, pelnęs 17 tarptautinių apdovanojimų. Filme yra pasakojama apie Zosią, kuri nepaisant to, kad yra įsimylėjusi ukrainietį vaikiną iš to paties kaimo, yra priverčiama ištekėti už turtingo našlio. Netrukus prasideda Antrasis pasaulinis karas ir kyla etninė įtampa. Vykstant karui, Zosia bando išgyventi.
